Vienas puodelis kavos


Paauglystėje turėjau puodelį su užrašu: "Kiekvienas pasiekimas prasideda sprendimu pabandyti." Ši frazė iki šiol skamba ausyse. Sausio mėnesį pabandžiau pakviesti vienam pokalbiui, puodeliui kavos ir portretui nepažįstamus. Buvo smalsu ir labai baisu. Bet išdrįsau. Ir labai džiaugiuosi, nes pasiekiau tokius unikalius ir įvairius pasaulius žmonių, kurie ir maniškį pasaulį praturtino. Dalinuosi.

 
 
 

laimafoto4.jpg

DAIVA
Mano meilė fotografijai tęsiasi aštuonis metus. Vyras su tuo susitaikė. Anksčiau būdavo, tempiu fotoaparatą į kelionę, o vyras bumba, gi sveria. Einame į kalnus. Sako: palik tu jį. O aš klausiu: kuom man fotografuoti?  Juk taip gražu. Ir jis neša už mane daiktus. O aš nešu fotoaparatą ir kaltę, kad jis neša mano daiktus. Paskui parvežu visiems šimtus nuotraukų. Tos nuotraukos po metų tampa svarbiais prisiminimas. Neišlaikysime tiek atmintyje.

  Nuostabu fotografuoti tai, ką nori, tai yra laisvę. Bijau, kad jei imsiuosi užsakymų, ši laisvė taps darbu ir dings kūryba. Vasarą mano išsvajotu fotopagrindu tampa ežero lieptelis sodyboje. Po lietaus jis įgauna gražią faktūrą, labai gera ant jo fotografuoti. Žinau, kelintą valandą saulė ryte jį apšvies, vadinasi turiu atsikelti anksčiau ir puse šešių būti vietoje. Tai mano ritualas, bijau jį sugadinti.
Būna dienų, vaikai pikti: vienam netiko košė, kitas ne taip apsirengė ar pikto vienas kitam pasakome. Tada aš nulekiu, pafotografuoju, nuleidžiu garą,  atsidarau kompiuterį, susikeliu fotografijas, žiūriu į jas ir ištinka tas jausmas:  O! Kokios geros fotografijos! Jėga! Kaip man gera!
O kitą dieną, žiūrėk,  mes vėl susitaikę su vaikas, ir aš vėl gera mama.


DAINA

Mokykloje viename projekte Vokietijoje susipažinau su italėmis. Labai sužavėjo jų kalba. Grįžusi susiradau italų kalbos mokytoją. Slapčia susitaupiau nuo pietų pinigų ir ėjau pas ją mokytis. Vėliau  įstojau į  lietuvių - italų kalbų filologiją. Ten mokėsi vienos merginos. Daug jų nutekėjo į Italiją. O mano tikslas buvo kitoks – mane žavėjo italų kalba. Ir dabar žavi. Nors šiuo metu visą dieną dirbu mama, bet naktimis ir rytais verčiu knygą. Ryte atsikeliu  nusiteikusi dirbti, o realybė kitokia. Po pusvalandžio atsibunda mano mažylis. Gal jam nematomas siūlas prie manęs pririštas, ar antena? Kaip jis žino, kad aš prabudau? Jau suprantu, kad nereikia atėjusiai dienai turėti išankstinių lūkesčių. Man nuolat skambina teta, pergyvena už mane, kad baigčiau vertimą. Sako „Padėk tą mažylį, padaryk darbą. Kiek šiandien išvertei?“. O aš jai sakau, kad viską padarysiu. Mano mažyliui reikia manęs dabar. Ir jis supranta tik esamąjį laiką. Matau kaip jis greitai auga. Jis niekada nebebus toks, koks dabar. Todėl esu jam mama. Dabar.


laimafoto3.jpg

JURGITA

Žiūriu į dangoraižius už lango ir galvoju. Aš dzūkė. Sėdžiu mieste, o širdis gamtos šaukiasi. Savo istorijoje jaučiuosi, kad gyvenu ne čia. Miestas mano gyvenime atsirado su studijomis. Atvažiavau mokytis, dariau karjerą ir likau. Net buvo situacija, mirus mano dėdei, važiavau į tėviškę jo palaidoti, o mintys tąkart sukosi: grįžčiau čia. Bet būsimas vyras mane sulaikė.
Žiūriu dabar į dangoraižius, ofisų skruzdėlyną be šviežaus oro ir galvoju, kad nebenoriu miesto. Ir tas jausmas pramušė dabar. Būdama dvidešimt penkerių labai gerai žinojau ko noriu ir ko nenoriu. Dabar, po dešimtmečio, vertinu viską atsargiau. Jaučiuosi karjeroje pasiekusi savo tikslus. To, ką turiu, pakanka. O šiuo metu viskas dėliojasi taip, kad tik spyrio į užpakalį reikia. Turiu savo svajonei visas galimybes. Ženklai sako –  imk ir keisk. Tai mano gyvenimo ženklai, rodantys ateitis kryptį.


laimafoto 0007.jpg

NATALIE

Gimiau Ukrainoje, būdama 6 metų su tėčiu persikrausčiau į JAV. Kadangi sunkiai sutariau su savo pamote, gyvenau tai su tėčiu Amerikoje, tai su seneliais Ukrainoje. Suaugusi persikrausčiau į Niujorką. Ten sutikau būsimą vyrą. Su juo persikėlėme į Londoną, kur gimė mūsų pirmas vaikas. Kadangi mano vyras lietuvis – grįžome į jo tėvynę Lietuvą. Čia ėmėme kurti savo namus, gimė duktė, susiradau mylimą darbą. Kai manęs klausia, kokia mano pilietybė – man sunku į tai atsakyti. Net pačiai sau. Nesijaučiu nei ukrainietė, nei amerikietė, nei lietuvė. Kad ir kur būčiau, mane persekioja pastabos – „ai, tu negali suprasti to ar ano, nes nesi čia gimusi“. Todėl save identifikuoju ne pagal pilietybę, bet pagal tai, kaip jaučiuosi būdama ten, kur esu. Klausiu savęs - ar esu laiminga? ar esu mylima? ar turiu tai, ko man reikia? Šiame gyvenimo etape į visus šiuos klausimus saų atsakau taip. 


 
laimafoto_2.jpg

VIKTORIJA

Vyras mane jau rado juvelyrikos pasaulyje. Buvo laikas kai po pagrindinio darbo einu į dirbtuves ir sėdžiu ten iki devintos - dešimtos vakaro. Užsakymų daug, turiu kalti. Būdavo laikas, kai ir vyras mano padėdavo. Bet kartą jis man pasakė – Ar tau patiktų, jei aš visą laiką namo devintą valandą vakaro grįžčiau? Tada supratau, kad reikia kažką keisti. Sumažinau apimtis. Ėmiau ieškoti komandos. Ėmiau lauktis. O kai laukiesi ir maitini – daug dalykų juvelyrikoje daryti negali, nes kenkia. Per motinystę surengiau pirmą parodą. Bėgo šiurpuliukai kai mačiau savo darbus vitrinose! Vėliau pati sėdėdavau su vežimu parodoje ir tyliai stebėdavau į parodą ateinančius. Žiūrėdavau į ką jie žiūri. Po parodos  viskas šoko į viršų. Būdavo, kad palikdavau vaiką namie vyrui ir bėgdavau į dirbtuves padirbti. Neturkus gimė sūnus.

Kiekvieniems ateinantiems metams rašau tikslus. Jų yra koks dvylika. Yra tokių kaip „nepamiršk bendrauti su vaikais“. Būna, kad užsidirbu ir suprantu, kad vagiu iš jų laiką. Mane tada graužia sąžinė. Turiu būtinai suplanuoti laiką su jais. Bandau laviruoti tarp darbo ir šeimos. Nes jei ima šeimoje reikalai riedėti žemyn, tada mažai ir visa kita rūpi. Kai ten gerai, tai ir darbe  gerai, Tuomet jaučiu, kad plaukiu. Ne paviršiumi.


laimafoto3.jpg

ERIKA
Kelionėse išsivysto intuicija. Nesėdi pavyzdžiui į autobusą, nes tau viduje sugrojo, kad kelio gale kažkas gali atsitikti.  Sekundžių reikalas yra apsispręsti ir tu apsisprendi nesigilinant. O kartais antraip – apsisprendi avantiūrai, kuri, jauti, baigsis gerai. Nikaragvoje važiavome žiūrėti į besiveržiantį Masajos ugnikalnį. Buvo jau sutemę. Važiavome dideliu greičiu, bekele, vėliau kalnų šlaitais, aplink raudona ugnis. Užkilome prie kraterio penkiolikai minučių. Viskas burbuliuoja, juda. Du vyrai penkias sekundes mane laiko virš kraterio, kad pažiūrėčiau kaip lava ateina. Emocijos tokios  stiprios, toks jaudulys! Lava taip arti,  vis kyla į mane, kunkuliuoja ir vėl atslūgsta, tarsi tai būtų kažkieno akys. Pajutau,  jei dar ilgiau čia pasilikčiau ir niekas manęs nelaikytų -  savo noru į tą lavą įpulčiau. Toks hipnotizuojantis vaizdas. Nusileidus nuo kraterio klausiau kitų, kaip jie jautėsi. Visi, buvę kartu su manimi viršuje, tvirtino pajutę tą patį keistą jausmą.


laimafoto 0007.JPG

GLUOSNIS

Galvoju apie žodžio priekaištas reikšmes. Kas yra nepriekaištingas. Man mintyse sukyla vaizdas, kad tai yra tobulas. Bet kai pagalvoju apie žmogų, nepriekaištingą, negalvoju, kad jis turi būti tobulas. Jis turi būti žmogus, kuris nepriekaištauja. Ir jis tada man tampa toks gražus. Jis nepriekaištauja. Jis supranta.

Aš stebiuosi kaip kartais mano pastangos duoda labai skirtingus rezultatus, pavyzdžiui: kartais man atrodo, kad aš labai stengiuosi: valgau sveiką maistą, sportuoju. Tiek daug padarau ir tiek nedaug gaunu palengvėjimo, džiaugsmo. O kartais būna atvirkščiai. Mano močiutė sykį liūdėjo, kad jos namai labai tamsūs. Nupirkau jai šviesesnių lempučių, visas susukau, uždegiau. Ir močiutė taip džiaugėsi, tokia laiminga tapo - atrodo, tiek nedaug padariau, o tiek daug džiaugsmo gavosi.