Apie viešumo prasmę ir beprasmybę

Prisipažinsiu, turiu labai keistą santykį su savo darbų viešinimu. Kas kažkiek laiko prievartiniu būdu užsienergizuoju, pasakau sau "Laima, reikia!", porą savaičių stropiai įdedu po kelias istorijas ir nuotraukas ir vėl pššš.... tyla ir vėjas švilpauja po mano puslapius, kartais net pusmečiais. 
Anksčiau dėl to kaltinau savo perfekcionizmą, kad nerandu "tų labiausių kadrų". Vėliau - laiko stoką. Dar vėliau - kad nenoriu banaliai seilėtis, kaip viskas nežemiškai faina ir smagu kai fotografuoju. O tikrus tekstus aprašyti išgyventą savyje rasti sunku. 
Įlendu į archyvus - ten tiek gražių žmonių, tiek istorijų. Bet viskas jau buvę... Šiandien nauja diena. Mano nuotraukose esančių gyvenimai ir aš kitokie. Dalintis prisiminimais? Kai visas pasaulis klykia tik apie "čia ir dabar minutės svarbą?"
Todėl negaliu atsistebėti, kad nepaisant mano atsainaus santykio su socialinėmis platformomis, į mane vistiek kelią suranda tie, kurie įsileidžia į savo gyvenimus ir šventes. Vieniem kitus sutikus išsitrina metų ribos, ribos tarp klientų ir fotografės, ribos tar to kas rimta ir to kas nelabai. Ir tada jau fotografuojamės ne tik tam, kad reikia fotografijos FB postui, kažkam daugiau...

SELFIS:
#eilinėdienaofise Ugnytę pažįstu nuo tada, kai apie ją tėveliai tuokdamiesi tik svajojo. Ji šį pavasarį sulaukė broliuko ir neblogai tvarkosi tiek su broliuku, tiek su namais, tiek su tėvais. Atėjus fotografuoti Ugnytė pakoregavo mano stilių. 😂

laima drukneryte