lina ir darius

 

Kai pasakau, jog neturiu noro fotografuoti vestuvių užsienyje neretai išgirstu „Bet gi ten taip faina; ten dirbti yra iššūkis“. Ačiū! Man patinka lokalūs iššūkiai. Nesiskundžiu jų stygiumi. Keliauti taip pat patinka. Neretai sutikus pažįstamus jie nustemba – „o, Tu Lietuvoje?!“ (O kur gi man daugiau būti (?)). Tad pernai vasaros darbų įkarštyje mane suranda Linutė ir Darius ir pasiūlo skristi su jais į Ibizą įamžinti jų šventės.

-Ibiza? Atsiklausiu jų dar kartą susitikus.

-Ibiza. Ir labai jaukios tik šeimos rato sujungtuvės pagal vedų tradicijas.

-Ir jokių šilkinių plastikuliuojančių suknelių tarp rūmų ir griuvėsių, dramos iškreiptų veidų, ir jokio vakarėlio iki paryčių?

-Jokio.

Pažiūriu jiedviems į akis ir jos tokios geros geros. Ir su jais taip gera gera. Supratau, kad nepabėgti man nuo šio gėrio. Sudėliojame planą ką kaip kur ir kada nuvykę darome, iš kurios pusės saulė vėjas kalnas, ceremonija. Vestuvės suplanuotos.

Jie manęs klausia:

-Laima, bet tu gi ten jau esi buvusi?

-Ne.

-Tai iš kur viską žinai?

-Iš patirties. Visi juokiamės.

Atvykus radome kalną vietoje, bet pastrigusį laikino lietaus debesyje; viešbutį puikioje lokacijoje, tačiau skaudančios salotinės sienų spalvos ir baseine plaukiojančius plastmasinius flamingus. Linutė prikanda lūpą, kad jos svajonės krypsta improvizacijų linkme. Mes su Dariumi mojame jai rankomis ir sakome „No te preocupes!” (isp. nesiparink). Fotografuojamės tarp salotinių sienų, bučiuojame rožinį flamingą, važiuojame į ceremoniją. Ir juokiamės iš visko. Ceremonijoje mus pasitinka tėveliai ir Anantra. Į mus per atstumą žiūri Vedra sala. Piknikaujame kalbėdamiesi apie moters ir vyro santykius, apie ryšį šeimoje apie tėvus ir senelius, apie tai, ką kasdien kalbėtis nedrįstame. Palydime saulę į jūrą. Diena skaičiuoja paskutines valandas. O gyvenimas šiems dviem skaičiuoja pirmąsias saldžias šeimynines valandas. Kurios, linkiu jiems, niekad nesibaigtų.