Sigutės Ach laisvos linijos kilometražas

 

Sigutę pirmąkart pamačiau viename seminare taip gluminančiai arti, kad jei būčiau norėjusi, būčiau galėjusi paliesti ranka. Tąkart ji į puodelį bėrė cukrų. Užfiksavau šį vaizdą mintyse ir susijuokiau iš pamatytos simbolikos: skraidančių avyčių, karvyčių ir švelnukų autorė stovi šalia manęs su šaukšteliu cukraus. Tąsyk neišdrįsau jos pasiprašyti pasimatyti prieš mano objektyvą. Bet po mėnesio, susitikus antrąkart, ji vos girdimai sušnabždėjo: „Labai nedrąsu, bet pabandom.“

 
 
 
Sigutė Ach

Sigutė Ach

Vaikams ar ne vaikams?

Esu pajautusi, kad suaugusi publika, matydama mano darbus, sutrinka ir sako: tai kad aš neturiu vaikų. Sakau jiems tuomet: bet čia ne visai vaikams. O jie stebisi: tai kam čia? Ir jiems vis tiek sunku priimti, kad čia suaugusiems. Todėl savo piešiniuose rašau: čia yra šitaip, aš taip va galvoju, aš taip jaučiu ir tuo dalinuosi. Per piešinį ir tekstą žiūrovui pateikiu įžvalgas, padedu įeiti į moters, menininkės, suaugusio žmogaus jausmus.

 

Rašau suaugusiam, ne trečios klasės vaikui. Bet manau, kad ir jis mane suprastų. Nes vaikai moka suprasti sudėtingus dalykus.

 

Keturiasdešimties personažų sąrašas

laimafoto_019.jpg

Savo personažus esu suskaičiavusi ir susirašiusi. Ne visi yra meškiukai ir švelnukai. Vienas jų ‒ toli skrendanti jūra. Apie 1998-uosius pirkdavau spalvotą akvarelinį popierių ir liedavau kleckiukus, kurie iš tolo priminė gal zuikutį, gal karvytę, tai buvo personažų gimimo laikas. Žiūrėk, pradedu piešti boružėles. Jas piešti labai įdomu. Kiekvieną piešiu vis kitaip. Ir taip netyčia nupiešiu du šimtus boružėlių. O būtų gerai, kad jų būtų tik dešimt. Nebuvau turtinga menininkė, popierius kainuoja, jį visą išnaudoju boružėlėms. Kur visi kiti personažai? O jei dar parduodant paveikslėlius užklaus: gal turite ir sraigių? Todėl pasidariau sąrašą, struktūruojantį mano begalybę. Surašiau ten visus, kuriuos mėgau piešti ir piešiau. Bet piešiau ne viską.

 

Skorpionų, pavyzdžiui, nemėgstu piešti. Nors manęs klausdavo, gal turite skorpionų? Ir mano skorpionė draugė sakydavo: nori, aš tau papozuosiu? Per laiką supratau,  kad žiūrovai dėkingi už įvairovę. O man tai neskausminga, tik svarbu pabusti ir laiku susivokti – pereiti nuo boružėlės prie zuikio.

 

Rėmeliai ir ribos

Kadaise atradau, kad piešinio rėmelis gali būti ne riba, o jo tęsinys. Taip ir su  žmogumi. Kol jis savo rėmelyje, nepriartėjęs prie kraštų, jam reikalingos ribos, kad neprarastų savęs. Bet kai prisiartina prie kraštų, jie jį pradeda spausti ir reikalauja naujos kokybės, naujos savo paties pažinimo teritorijos. Tose teritorijose jam vėl reikalingas rėmelis, nes begalybėje jis gali parasti save.

Pati skaičiuoju kelis savo darbinio gyvenimo etapus. Ankstyvosios kūrybos etape mano darbuose vyrauja aiški kompozicija, nemažai piešta pieštuku. Vėliau ‒ leidyklos „Nieko rimto“ iliustracijų laikotarpyje ‒ ir mano darbuose temos gimsta spontaniškiau. Per šį kūrybinio darbo etapą, trukusį pastaruosius 17 metų, įgijau labai rimtų įgūdžių. Yra tam tikras kilometražas linijų, kurias kaip dailininkas turi nupiešti, kad jos taptų laisvos. Šiuo metu juntu, kad artinuosi prie dar vieno kūrybos etapo.

laimafoto_047.jpg
laimafoto_008.jpg

Menininko pusrutuliai

 Vienas mūsų pusrutulis atsakingas už logiką, jame yra laiko pojūtis, išmokti tikslūs dalykai. Kitas – neapčiuopiamas, tūrinis, neišreikštas žodžiais. Šiame yra šeštasis pojūtis. Iš ten menininkams ateina vaizdiniai, įžvalgos, intuityvios išvados. Menininkai žvelgia į pasaulį iš pastarojo, jie jame gyvena, o dažnai ir būna ten įkalinti. Tada jiems sunku susitvarkyti su materialiomis užduotimis ar su laiko pojūčiu: jie vėluoja, ateina per anksti arba visai pamiršta. Man pačiai vienu metu pasirodė, kad šį dualumą reikia kažkaip išsispręsti. Ir pavyko. Stiprinau tą pusrutulį, kuriame gyvena didžiuma visuomenės, todėl netapau bohemos moterėle. Išmokau nardyti ir balansuoti tarp loginio ir aloginio pusrutulių. Tai duoda subalansuotos asmenybės pojūtį ir yra vertinga. Todėl dažną žmogų įkvepiu: jei tavo gyvenime per daug logikos – važiuojame į aloginį pasaulį ir pildomės. Kas išgyvena „sprogimo makaronų fabrike“ jausmą – pabandome parašinėti ant languoto popieriaus. Tas balansas mane užburia.

Laimumo sąvoka

Laimumas yra tada, kada galiu būti laiminga net jei aplink neramumai ir negerumai. Laimumas ‒ kad vis dar esu, kad turiu namus. Savyje jaučiu labai aiškų karo pojūtį, tarsi būčiau buvusi kare, tarsi kas būtų susprogdinęs mano miestą, tarsi būtų žuvę mano artimieji. Turiu labai aiškius prisiminimus. Ir todėl, kad vis dar ne karas, nekrenta bombos, aš esu labai laiminga. Keistas šis nuo vaikystės mane lydintis žinojimas. Mano mama labai bijojo karo, gal tai man perdavė, nors ji niekad nieko nepasakojo. Labai retai žiūriu filmus ir skaitau knygas apie karą. Tai yra siaubas. Taip noriu taikos, kad dėl jos galiu daug ką paaukoti.

 

Jei kasdienybėje įvyksta mažytis vieno gramo karas, kad jo nebūtų, aš pasiryžusi didelėms aukoms. Jei jis mano akyse nebesuvaldomas ‒ tampu pažeidžiama, prarandu ramybę.

 

Edukacinės pamokos

laimafoto_043.jpg

Vesdama edukacines pamokas, būdama su vaikais, elgiuosi taip, kaip elgiasi Karlsonas. Tai papildyta realybė. Žinau, kad jie gali mane matyti ‒ skirtingai nei suaugę. Man labai svarbu ne vien vaikus išmokyti piešimo technikos, noriu jiems nuolat kai ką pranešti. Pavyzdžiui: šiuo metu visais kanalais stipriai teka informacinis srautas ir nekiškite ten galvos, jei tik galite, nes jis išplaus jums smegenis. O vaikai žiūri į telefonus ir seklėja. Matau, kaip jie praranda patys save. Tai  greitojo ir seklaus informacijos srauto karta, seklūs vaikai. Jie neturės nuomonės, nes nemokės jos apmąstyti. Nemokės apmąstyti savęs. Išliks tik kai kurie individai ir jie formuos tą beveidę vartotojų masę. Nepaisant to, esu optimistė. Jei jau išlikome per karus marus, tai išliksime ir per šitą informacinį marą. Informacija savaime nėra bloga, neapmąstyta informacija yra bloga. Kuriam laikui mes galime sutelkti dėmesį? Skrolini informacine upe, o po pusės valandos, žiūrėk, neprisimeni, ką matei. Padžiovei smegenis, o tai, ką padžiovei, paprastai ir išdžiūsta. O jei nedžiūsta, tai supūva. Nes drėgna būti negali. Palyginkim su sodu: jei per jį neteka vanduo – žemė išdžiūsta, bet jei teka potvynio upė? Viskas išplaunama. Informacijos upė naudinga žmogui tik tada, kada jis ją pajėgia įsisąmoninti.

Piešinių pasaulis vaikystėje ir dabar

 Piešinių pasaulis ‒ tai nuo vaikystės mano pačios kurta išlikimo oazė. Tai mano reakcija į tai, kaip man yra būti suaugusių pasaulyje. Per dideliame per garsiame, per daug dirginančiame ir išmušančiame iš vėžių. Buvau toks vaikas, kuriam visada kažkas kitaip. Stipriai trūko personažų, kuriuos įsivaizduodavau,  todėl teko juos nusipiešti.  Arba susikonstruoti. Nepavykdavo žaisti su kitomis mergaitėmis lėlių namus. Man būdavo svarbus mentalinis žaidimas, o ne tai, kur lėlė ėjo ar ką darė. Nusipiešti pasauliai buvo būdas kontaktuoti ir pasakyti, ką jaučiu. Į dabartinius piešinius aš jau galiu atvesti žmogų, pasiūlyti jam ką nors iš to pasaulio pasiimti, o kartu paskatinti neužstrigti jame, eiti kurti savo. Nes dažnas gražus pasaulis yra spąstai. Jis gali pavergti.

 
laimafoto_012.jpg

Mano piešiniai ‒ slėptuvės ir oazės nuo gyvenimo dykumos. Aš gyvenu tikrame gyvenime, bet turiu savo oazę. Ir ją gali turėti kiekvienas. Vesdama edukacijos užsiėmimus jaučiuosi pranešanti žinutę, kad oazę galime turėti visi, ji neuždrausta.

Cikliškumas

Esu gamtos ciklų žmogus. Ruduo ‒ laikas, kai visi lapai nukrenta. Kol neiškrenta sniegas ‒ pažeidžiamumo laikas. Sausėja žemė, lauki sniego. Kai prisninga ‒ laikas sočiai pasimaitinti, taupyti, pralaukti, susikaupti, prabūti susiklausiusiam. Kiek turi patirties, taip ir bus. Pavasaris ‒ fantastiškas prabudimo laikotarpis, kai suvirškinęs visas savo patirtis esi pasiruošęs naujam ciklui. Visą žiemos laikotarpį prieš mano akis tvyrojo baltas akvarelinis lapas. Žvelgiau į jį nieko nedarydama, bet žinodama, kad jame tuoj pradės reikštis tai. Akvarelė gi išsilieja per minutę. Žiemą tu išsivalai, dedi sniego lapą ir ant jo kažkas prasideda. Pradžioje tik žiūri. O tada, pavasarį, plyksteli ir liejasi pirmieji sprendimai; prabundi darbui ir randi save gausoje ir margumynuose paskendusioje vasaroje. Aš labai cikliškas žmogus.

Ačiū už pokalbį.