Luna Leo RIo ir tėveliai

 

Susipažįstu viename renginyje su Egle ir iškart įsimyliu akimis (čia tokia fotografinė emocija, nothing personal). Ji kalba, o aš jau įsivaizduoju ją per savo kameros ieškiklį. Tokia nežemiška, lengvutė, trapi. Tokia moteriška. Žodžiu poezija ir muzika viename.
- Auginu tris vaikučius. Kiekvienas jų skirtingose šalyse gimęs. Mano vyras argentinietis, bet turintis japoniškas šaknis. Šuo metu gyvename Lietuvoje. Čia taip komplikuotai pas mus.- išberia ji savo gyvenimą, vėliau kurio vieną dieną gyvename fotografiškai kartu.
Eglės ir Javier diena mano akimis atrodė kaip koks kompiuterinis žaidimas: nuo dešimt išplautų lėkščių prie vėl dešimt nešvarių, nuo besibaigiančių pusryčių iki pradedamų gaminti pietų, nuo sutvarkytos žaislų dėžės iki viesulo salione. Jiedu taip sinchroniškai sukasi, tarsi kompiuteriniame žaidime keliautų nuo vieno lygio prie kito. Atrodo, kad ne gyvena, bet žaidžia. Tik hų žaislai visgi labai tikri: verkia, juokiasi, kalba ir kartais kakoja.  
Tą mikroakimirką, kai du užmiega, o trečias jau budinasi iš pietų miego Eglė atsidūsta: „Man rodos, kad mūsų vaikų vaikystė niekada nesibaigs“. O aš žiūriu į ją ir galvoju „kaip visgi aš pirmąkart sutikusi šią moterį taikliai apibūdinau: traputė lengvutė Eglė yra tikrai nežemiška. Ji SUPERWOMAN. Ji SUPERPOWER.“
Visa mūsų išgyventą dienos fotoistoriją kviečiu pavartyti čia:  http://www.laimafoto.lt/dienosdokumentikasulunaleorioirteveliais