ATSILIEPIMAI

 
Nuotraukos - kažkas nerealaus... pirmąkart jas vartant buvo nelengva susilaikyti neapsiverkus. Nežinau, ar esame kada turėję nuotraukose nuoširdesnių emocijų!
O vaikus ir vyrą įsimylėjau iš naujo, dar labiau... :) Labai gera buvo į juos pasižiūrėti iš šalies labai ilgai... ir pastebėti dalykus, kuriu per bėgimą nebepastebim.
Didžiulis ačiū už šią fotosesiją. Jau laukiame kito karto... panašu, kad po metų :)
— Jurgita
Nerealu. Sėdžiu išsišiepusi. Nuotraukose matosi tokia įdomi emocijų dinamika, vaikai fantastiški ir tos mažos akimirkos, tokios jautrios. Tėtė su mažosiomis atrodo kaip iš foto stockų :) ir tikrai atrodo nieko nedarėm, bet tiek veiksmo :) Ir tiek daug nuotraukose vaikų :)))
Milžiniškas ačiū už neįtikėtiną darbą ir ypatingą fotosesiją
Ir labai tikiuosi, kad susitiksime kitąmet, kai vaikai bus didesni.
— Goda
Ačiū Laima dar kartą už vakar! Vakaris paklausė, ar Tu dar grįši kada nors:))) Nuskabėjo kaip Mažylio klausimas Karlsonui:)
— Rūta
Visad norėjome nepozuotų nuotraukų, tokių, kuriose esame savimi - linksmi ar nuliūdę, energingi ar pavargę. Laima tiesiog gyveno mūsų dieną kartu, fiksuodama akimirkas, kurias ypač branginsim kai vaikai paaugs. Viskas buvo natūralu ir lengva. Esame nuoširdžiai dėkingi už šį gyvenimo dienos reportažą, kurį jau kelias dienas su malonumu peržiūrinėjam ir vis atrandam naujų širdžiai mielų detalių. Tai buvo puiki proga visai dienai atidėti telefonus bei televizoriaus pultus ir tiesiog gyventi, būti su brangiausias žmogeliukais. Ačiū už tai!
— Elžbieta
Kai kurie įvykiai labai giliai įsirašo į atmintį ir širdį. Kaip kad filmuose rodo, jie prabėga pro akis prieš paskutinį atodūsį... Tai va, mūsų fotografinė šeimos diena - viena iš jų!
Pamename su kokiu nekantrumu ir dideliu jauduliu laukėme dienos, kurią nusprendėme praleisti kartu su Laima, tam kad ji įamžintų mūsų mielą, pilną vaikų klegesio, spalvotą kasdienybę, tam kad sustabdytų akimirkas, kai mūsų vaikai ryte mieguisti valosi dantukus, pinasi kasytes, vėliau visi susėdę valgome skanius blynus su uogiene ir aptarinėjame dienos planus, žaidžiame, dūkstame ar saldžiai miegame pietų miegelio.
Keistas nerimas tūnojo viduje, juk į savo šeimą ir buitį reikėjo įsileisti žmogų, kurį mažai pažįstame. Tačiau Laima atliko savo darbą be priekaištų – pamačius ją ir pradėjus bendrauti, kažkur išgaravo jaudulys, ji iškart susidraugavo su vaikais, kažkokiu būdu sugebėjo išnykt tarp kambario sienų neatidarius durų ir tuo pačiu užfiksuoti eilinę-neilinę mūsų dieną su šeima.
Ši diena jau niekada nebus eilinė dar ir todėl, kad jos akimirkos yra įamžintos ir mūsų šeimai liks visam gyvenimui. Sunku net patikėti, kad kasdienybė gali būti užfiksuota taip ŽAISMAINGAI, KŪRYBIŠKAI, PROFESIONALIAI. Ačiū, Tau Laima!
Klausimo, ar verta daryti tokia fotosesiją, kelti nereikėtų, nebent „kada, mes tai galime padaryti vėl?“
— Donata ir Andrius
Norėčiau Tau padėkoti, bet žodelio AČIŪ kažkaip mažokai. Ačiū Tau už šypseną, gera nuotaiką, ačiū už tai, kad jautėmės taip natūraliai, kad negalvojome jog taip įmanoma, ačiū, kad fotosesijos metu Tavęs nematėme. O dabar labai kantriai lauksime nuotraukų.
— Toma ir Paulius