Dienos istorija su Luna Leo Rio ir tėveliais

Susipažįstu viename renginyje su Egle ir iškart įsimyliu akimis (čia tokia fotografinė emocija, nothing personal). Ji kalba, o aš jau įsivaizduoju ją per savo kameros ieškiklį. Tokia nežemiška, lengvutė, trapi. Tokia moteriška. Žodžiu poezija ir muzika viename.
- Auginu tris vaikučius. Kiekvienas jų skirtingose šalyse gimęs. Mano vyras argentinietis, bet turintis japoniškas šaknis. Šuo metu gyvename Lietuvoje. Čia taip komplikuotai pas mus,- išberia ji savo gyvenimą, vėliau kurio vieną dieną gyvename fotografiškai kartu.
Eglės ir Javier diena mano akimis atrodė kaip koks kompiuterinis žaidimas: nuo dešimt išplautų lėkščių prie vėl dešimt nešvarių, nuo besibaigiančių pusryčių iki pradedamų gaminti pietų, nuo sutvarkytos žaislų dėžės iki viesulo salione. Jiedu taip sinchroniškai sukasi, tarsi kompiuteriniame žaidime keliautų nuo vieno lygio prie kito. Atrodo, kad ne gyvena, bet žaidžia. Tik jų žaislai visgi labai tikri: verkia, juokiasi, kalba ir kartais kakoja. 
 Tą mikroakimirką, kai du užmiega, o trečias jau budinasi iš pietų miego Eglė atsidūsta: „Man rodos, kad mūsų vaikų vaikystė niekada nesibaigs“. O aš žiūriu į ją ir galvoju „kaip visgi aš pirmąkart sutikusi šią moterį taikliai apibūdinau: traputė lengvutė Eglė yra tikrai nežemiška. Ji SUPERWOMAN. Ji SUPERPOWER.“
Visa mūsų išgyventą dienos fotoistoriją kviečiu pavartyti čia: www.laimafoto.lt/dienosdokumentikasulunaleorioirteveliais

Dienos istorija su Rugile Vakariu ir tėveliais

laimafoto 091.jpg

Jei paklausčiau Jūsų „Kuri mama yra geriausia?“ Neabejoju, 9 kartus iš 10 atsakytumėte „mano!”
Keliaudama iš namų į namus matau ir girdžiu kaip mamos vis abejoja savimi ir kaip vaikai, nepaisant to, jas besąlygiškai ir stipriai myli. Viena mama abejoja, ar pakankamai sveikai ir kūrybingai gamina; kita – ar teisingai supranta ir taiko psichologines žinias. Trečia, abejoja ar elgiasi gerai neleisdama vaikų nuo kūdikystės į būrelius. Ir kur tik atidarau duris,- ten po abejonę ar keletą. Tapus mama abejonės lydi visą gyvenimą. Net mano mama turi daug abejonių dėl manęs, nors aš jau labai suaugusi.
Vienos jaukiausių valandų mūsų fotografinėse dienose būna su mamomis, prie kavos puodelio, vaikams sumigus popiečio miego. Mes sėdim ir kalbam. Apie labai svarbius ir svarbiausius dalykus. 
Ačiū mamai Rūtai, su kuria sudėliojome šias aukščiau išsakytas mintis.
 Visa dienos istorija šioje nuorodoje: http://www.laimafoto.lt/dienosistorijasurugilevakariuteveliais

 

Dienos istorija su Gluosne Smilte Uosiu ir tėveliais

Kelios savaitės iki vestuvių, aštuoni metai atgal, supamės ir durniuojam Elektrėnų sovietikus vulgaris karuselėse su Giedre ir Leandru, ir juokaujam, kad jaučiamės ateiviais šioje laike pastrigusioje vietoje. Net foto radau archyvuose (Giedre, relax, kitų foto nerodysiu:)). Po aštuonių metų jiedu nebedurniuoja. Yra tėtis ir mama tris kartus. Kol Giedrė gamina vakarienę, Leandras tvarko išmėtytus žaislus, žodžiu, kol abu užsiima niekais, aš su jų trimis ateiviais užsidarau vonioje. Uosis laiko duris, Gluosnė ir Smiltė geltoname bliūde bando teleportuotis į kosmosą. Kai viskas ready Gluosnė klausia:
- Kur skrendam?
-Į Jupiterį! – atsakau nedvejodama.
- O čia liga užtruks? - klausia Smiltė.
-Kokius tris metus! – džiaugsmingai tariu.
- Ojei, tada skrendam į Kiprą.
- Kodėl?
-Ten šilčiau!
Mūsų daugiau padurniavimų o ir rimtų akimirkų nugulė į šią dienos istoriją, kviečiu pasidairyti: http://www.laimafoto.lt/dienosistorijagluosnesmilteuosisteveliai

JAU GREITAI: PENKIOS NAUJOS ŠEIMŲ ISTORIJOS

"IQ LIFE" straipsnis "Spalvų rojus"

laimafoto iq life

Valparaiso miesto gatvės menas – tikras SPALVŲ ROJUS. Taip ir vadinasi „IQ LIFE“ straipsnis, iliustruotas mano kelionės nuotraukomis Čilėje. Žiemą joje praleidau 50 dienų. Tai Pasaulio kraštas su penkiais tūkstančiais kilometrų kalnų, dykumų, slėnių ir jūros. Čilė yra vieta, kuri nurauna stogą, sujaukia protą, išvalo dvasią ir išspjauna Tave atgal į gyvenimą. Nuo šios kelionės turiu slaptažodį į ramybės rojų: Chill Chill Chill. Tai ir būsena ir lokacija viename.

DIENOS ISTORIJA SU DARIUMI DOMU IR TĖVELIAIS

šeimos fotosesija

Vaikystė tai:
kai nematomu tampi vos tik ranka uždengi akis. 
kai rimčiausi dalykai vyksta po stalu.
kai niekaip nesupranti skirtumo tarp pėdkelnių išvirkščios ir „kaip turi būti“ pusių.
pirmosios parašytos raidės.
kai baubi užsidaręs kambary ir tikrai žinai, kad kažkas ateis tavęs paguosti ir nuraminti.
kai tik mama gali pasiekti saldainius aukščiausioje sekcijos lentynoje.
kelio ruožas nuvažiuotas dviračiu savarankiškai dviem ratas. 
kai drakonai ant sienų yra tikri.
kai svarbiausia yra šiandien, nes vakar jau buvo, o rytoj dar neatėjo.
Vienos vaikystės dienos istorija su Dariumi, Domu ir tėveliais: www.laimafoto.lt/seimosfotosesijadariusdomasteveliai
 

DIENOS ISTORIJA SU MIGLE MYKOLU IR TĖVELIAIS

šeimos dokumnetika

Visą gyvenimą tave mylėsiu ir gerbsiu. 
Taip Šarūnas savo mylimai prisižadėjo prieš 7 metus. Pati mačiau. Praveriu jų gyvenimo ir namų duris praėjusią savaitę ir klausiu "Šarūnai, o kaip dabar?". Šarūnas sūpuodamas ant rankų Mykolą sako: "Aš be Katažinos mūsų namuose būčiau niekas. Nežinau, kaip ji sugeba susitvarkyti su vaikais, namais ir manimi." 
Pragyvenusi dieną šios šeimos ritmu įsitikinu, kokia nematoma ir užsimaskavusi buitimi yra pažado "mylėsiu Tave ir gerbsiu" jėga ir stiprybė.

Visa dienos istorija: http://www.laimafoto.lt/seimosfotosesijamiglemykolasteveliai

Nuotakos įvaizdis

-Patricija, galiu paprašyti vieno dalyko, kai kursime šiuos nuotakų įvaizdžius? Klausiu kadaise buvusios mano nuotakos, o šiuo metu - profesionalios make-up specialistės.  
-Kokio? Klausia sunerimusi Patricija.
-Būk gera, nepiešk modeliams klaikių storų antakių!
- A!!!! Tu kalbi apie tas storas plaukuotas linijas virš akių? Tai vadinasi ne antakiai, o ūsai!
Kvatojam iki ašarų. Ir suvokiam, kad per tuos metus, kuomet esame vestuvių rinkos dalyvės, matėme tiek daug ir visokių ateinančių ir nueinančių madų, jog visai nebėra baisu juoktis iš to, kas "madinga".
O štai toks mums gavosi šiuolaikiškos nuotakos įvaizdis. Ačiū visoms kūrybos proceso dalyvėms: 

Modeliai: Vitalija, Gabrielė
Fotografijos: Fotografė Laima Druknerytė
MUR: Bride and Roses
Plaukai: Špilka šukuosenos
DRESSES: Jan Si Fashion

 

Dienos istorija su Anika & tėveliais

šeimos dokumentika

„Pappa!“ praėjusią savaitę Anika taria pirmąjį savo žodį. Norvegiškai. Tuomet nubėga prie televizoriaus ploti rankomis ir trypti kojomis dainelę „If you happy happy happy clap your hands“. Angliškai. Anikai iš paskos parbėga tėtė Kåre ir pritūpęs prie ausies šnibžda „Pagausiu! Pagausiu!“. Lietuviškai. Tuo tarpu mama Augusta iš kito kambario šiems dviems šūkteli: „What a sunny day today, let‘s go outside!" Sekioju su fotoaparatu multilingvistinę šeimyną ir stebiuosi, kaip tokioje maišalynėje jie vienas kitą supranta? Po pusdienio atrandu, kad ši šeima naudoja ne kalbą, o superkalbą - meilės.

Visa dienos istorija:: http://www.laimafoto.lt/dienosistorijaanika

Dovilė & Romas

laimafoto 432.jpg

Kad prišauktum į savo vestuvių šventę magiją turi būti pats šiek tiek magiškas. Dovilė ir Romas yra būtent tokie. Jie užtikrintai suplanuoja savo vestuvių šventę saulėčiausią ir šilčiausią 2016 metų savaitgalį. Dar daugiau - prisiminimui turi šias nuotraukas, į kurias 10-čiai minučių iš kažkur, iš niekur nusileidžia pieno spalvos rūkas! Magija? Jo. O kaip kitaip?

 

Dienos istorija su Vincentu Bernardu & tėveliais

šeimos dokumentika

"Nežinau, Laima, kaip mums pavyks fotografuotis. Mūsų namuose kasdien tiek daug chaoso!" Dieną prieš susitinkant nerimu dalijosi Vincento ir Bernardo mama. Patikinau ją, kad pavyks. Juk visos tikros istorijos ir randasi iš chaoso, o ne tvarkos.

Visa chaotiška Vincento ir Bernardo dienos istorija: www.laimafoto.lt/seimosfotosesijavincentasbernardas

Dienos istorija su Rugile Vakariu & tėveliais

šeimos dokumentika

Dialogas vonioje tėvams negirdint: "Na sese, dabar tai tikrai tėvai turės ką tvarkyti! Žiūrėk, net ant lubų pataikėm!" :) Dalinuosi pašėlusios šeimos dienos istorija. Tądien ne kartą teko padėti kamerą į šoną ir juoktis. Iki ašarų.

Visa dienos istorija: www.laimafoto.lt/seimosfotosesijarugilevakaris

Lina Darius & Ibiza

Kai pasakau, jog neturiu noro fotografuoti vestuvių užsienyje neretai išgirstu „Bet gi ten taip faina; ten dirbti yra iššūkis“. Ačiū! Man patinka lokalūs iššūkiai. Nesiskundžiu jų stygiumi. Keliauti taip pat patinka. Neretai sutikus pažįstamus jie nustemba – „o, Tu Lietuvoje?!“ (O kur gi man daugiau būti (?)). Tad pernai vasaros darbų įkarštyje mane suranda Linutė ir Darius ir pasiūlo skristi su jais į Ibizą įamžinti jų šventės. 
-Ibiza? Atsiklausiu jų dar kartą susitikus. 
-Ibiza. Ir labai jaukios tik šeimos rato sujungtuvės pagal vedų tradicijas.
-Ir jokių šilkinių plastikuliuojančių suknelių tarp rūmų ir griuvėsių, dramos iškreiptų veidų, ir jokio vakarėlio iki paryčių? 
-Jokio. 
Pažiūriu jiedviems į akis ir jos tokios geros geros. Ir su jais taip gera gera. Supratau, kad nepabėgti man nuo šio gėrio. Sudėliojame planą ką kaip kur ir kada nuvykę darome, iš kurios pusės saulė vėjas kalnas, ceremonija. Vestuvės suplanuotos. 
Jie manęs klausia:
-Laima, bet tu gi ten jau esi buvusi?
-Ne.
-Tai iš kur viską žinai?
-Iš patirties. Visi juokiamės.
Atvykus radome kalną vietoje, bet pastrigusį laikino lietaus debesyje; viešbutį puikioje lokacijoje, tačiau skaudančios salotinės sienų spalvos ir baseine plaukiojančius plastmasinius flamingus. Linutė prikanda lūpą, kad jos svajonės krypsta improvizacijų linkme. Mes su Dariumi mojame jai rankomis ir sakome „No te preocupes!” (isp. nesiparink). Fotografuojamės tarp salotinių sienų, bučiuojame rožinį flamingą, važiuojame į ceremoniją. Ir juokiamės iš visko. Ceremonijoje mus pasitinka tėveliai ir Anantra. Į mus per atstumą žiūri Vedra sala. Piknikaujame kalbėdamiesi apie moters ir vyro santykius, apie ryšį šeimoje apie tėvus ir senelius, apie tai, ką kasdien kalbėtis nedrįstame. Palydime saulę į jūrą. Diena skaičiuoja paskutines valandas. O gyvenimas šiems dviems skaičiuoja pirmąsias saldžias šeimynines valandas. Kurios, linkiu jiems, niekad nesibaigtų.
 

Dominyka & Ignas

Štai ir atėjo tas laikas, kuomet galima kalbėti būtuoju laiku apie puikią, bet jau praėjusią 2016 metų vasarą. Ir ne vien todėl, kad tėvynė Lietuva apsigobė žiemos skraiste ir pamažu ima žybsėti Kalėdinėmis lemputėmis. Dar ir todėl, kad visos mano šių metų jaunųjų poros jau džiaugiasi savo švenčių nuotraukomis! Ir aš džiaugiuosi su jais. Džiaugiuosi, kad sutikau tiek naujų puikių porų, džiaugiuosi, kad visose vestuvių šventėse mums lydėjo geras oras, džiaugiuosi, kad visos gero būdo aplinkybės šiemet mums buvo palankios!


Gero būdo aplinkybės vieną rugpjūčio šeštadienį lydėjo Dominykos ir Igno šventę.  Šių dviejų puikių ir labai įdomių žmonių meilė tokia stipri kaip ir jų draugystė. Abi mokyklos suolo ir gyvenimo patikrintos. Buvo gera stebėti šiuos du žmonės švenčiančius savo santykių šventę. O taip pat gera buvo matyti kai jie moka draugauti. Tiek vienas su kitu, tiek su tais, kurie šventė judviejų dieną drauge.
„Buvo tobula!” susitikus atsidalinti nuotraukomis išgirdau vyrišką Igno įvertinimą. Ir tikrai tobula. Nieko nei pridėsi, nei atimsi.

Dalinuosi keliomis šios šventės akimirkomis.

Šventės organizavimu ir dekoravimu rūpinosi Virginija ir Gytė iš "Debesų gaudyklės"

 

Šypsenos ir fotografija. Straipsnis portale "apievestuves.lt"

"Laima įsitikinusi, kad profesionalus žmonių fotografas/ė privalo būti ir geru psichologu. „Kiekviena pora unikali savo ypatingu, intymiu ir nepakartojamu tarpusavio dvasiniu ir fiziniu ryšiu. Per trumpą laiką pažinti ir parodyti šio ryšio šventumą, unikalumą ir sugebėti įamžinti jį nuotraukose man yra didžiausias iššūkis ir džiaugsmas."

Apie tai ir daugiau kalbamės portale apievestuves.lt: 
www.apievestuves.lt/s/1910-Laima-Drukneryte:-sypsenu-fotografe

 

 

Erika & Romain

Vestuvių šventę šiais laikais galima suplanuoti taip, kad joks atsitiktinumas šiame plane nerastų sau vietos. Ir planuoja nuotakos skrupulingai. FB jau galima rasti 2018-taisiais  planuojamų švenčių! Net nuotaka Erika juokėsi, kad mane išsirinko jau tada, kai dar niekas jai nebuvo pasipiršęs!
Ir visgi, ateina ši diena ir praeina. Bakst ir viskas. Kas lieka po jos? O lieka visokių prisiminimų, Mažiau apie spalvas ar formos,- daugiau apie nuotaikas, jausenas ir būsenas. Ir ačiū Dievui kad bent jau šitai yra ne jaunųjų planavimo valioje. Tad kaip sekasi Lietuvoje su tomis nuotaikomis, jausenomis ir būsenomis vestuvių dieną? O žinokit, sekasi visaip. Nemeluokim, kad visos iki vienos vestuvių dienos aukso dulkėmis barstytos. Ir man, kuriai duota užduotis matyti šias dienas iš šalies, atrodo, kad labiausiai su geromis nuotaikomis sekasi tiems, kurie nuolatos šypsosi.
O gal tik, kai imi šypsotis, pamažu ima sektis? Kažkur tame tikrai yra magijos. 
Erika & Romain šventei aprašyti žodžių saldėsiai ir aplodismentai apie tai kokie puikūs, kokie fantastiški jie buvo - atrodo nelabai tinkami. Jie - mano jaunieji. Besišypsantys. Magiški.
Dalinuosi keliomis jų dienos akimirkomis.

 

Indrė & Aurimas

Nors kartais tenka grįžti fotografuoti į tas pačias vietas, bet niekada jose nebūna taip pat. Žmonių, šviesos, jausmo prasme. Štai Baltijos pakrantė. Ji man visuomet būna kitokia ir ... šiek tiek stebuklinga.

Su Indre Aurimu ir Baltija mes susitikome baigiantis liepai, kuomet dangus savaitėmis rūsčiai ir beviltiškai pylė ant Lietuvos lietų.

Ir štai, ta stebuklinga pakrantė mums besifotografuojant ne tik sustabdė lietaus debesis, bet ir prišaukė tirštą auksinį saulėlydį.

Dalinuosi keliomis akimirkomis.